vienlentis

vienleñtis, -ė adj. (2) 1. kuris vien iš lentų padarytas: Vienlentės trobelės durys nebuvo sandarios rš. 2. kuris iš vieno gabalo, vientisas, vienapalis: Turiu ir aš vieną vienleñtę staltiesę Grš. 3. Alk, Kbr kuris neišskaidomas, nepadalijamas (apie popierinį pinigą, banknotą): Vienleñtis pinigas Ss. Vienleñtė penkinė J.Jabl(Nm). Tarp popierių radau tą vienleñtę šimtinę Vlkv. Įsidėjo į antį tą vienleñtę Šn. Jam už arklį užmokėjo vienom vienleñtėm Vv. Davė jam (vaikui) ponas vienlentį rublį Tat.